Miglės daktarėjimas

Taigi Vaikų ligų skyrius.. ko tikėjausi beveik tą ir radau, bet kadangi to laukiau, tam pasiruošiau, todėl netgi yra geriau, nei galėjo būti… Ramu, man trūksta triukšmo :)

Dvylikos palatų skyriuje, kur didžioji dalis vienvietės palatos, dirba dvi dieninės gydytojos bei yra per keturis papildomus daktarus, kurie atvyksta budėti naktimis, savaitgaliais..

Pirmoji diena prasidėjo aštunta valanda: susipažinimas, daiktų išsidėliojimas, pirmas kavos puodelis (nes arbatos neradau J), pacientų vizitacija, ligos istorijų tvarkymas…

Kokie pacientai skyriuje? Du ūmus laringitai; du metų amžiaus nesulaukę bronchitai su smarkiom slogom; vienas 11 mėnesių su širdies skausmu(?) – gan keista mama: mobilaus iš rankų neišleidžia, vaikas užgeltom rankom ir kojom, bet nuogas, anot jos jis tai karščiuoja, tai viduriuoja, bet nei vienai sesutei nepavyksta užfiksuoti tos temperatūros, įvertinti viduriavimo… ir dar vienas berniukas su sumušta galva: kažkoks girtas vyras eidamas gatvė spyrė vaikui į galvą kelis sykius – kam tai skamba įtikinamai, tiems gerai ;)

Dar pastebėjau, kad skyriuje labai dažnai plaunamos grindys. Toks vaizdas, kad vienam koridoriaus gale baigus jau plauti, važiuojama atgal ir procedūra pradedama iš naujo.. stengiamės nepaslysti :)

Aktyvus darbas baigiasi kažkur iki 11 valandos.. vėliau jau galima sėdėti ir gurkšnojant arbatą, laukti iki galbūt atvyks koks nors vaikutis į priėmimą ir jį reiks guldyti… ir štai toks laukimas turėtų trukti iki 17 valandos, kada jau pradeda darbą budintis gydytojas…

Aišku ta aktyvaus darbo pabaiga 11 valanda ar net anksčiau matoma tik man… Daktarės turi ką veikti: laukia tyrimų rezultatų, kažką tvarko ligos istorijose, kažką sprendžia, bet tai galima padaryti ir iki tos 11 valandos ar jau kitą rytą… nes visi tie darbeliai jokio našaus rezultato neduoda.. Bet iš kitos pusės, kur joms skubėti, jei jos vis vien turi atbūti skyriuje iki darbo dienos pabaigos – taigi nėra jokios motyvacijos skubėti.. Tačiau paskata skubėti ir viską daryti maksimaliais apsisukimais yra man ;)

Tad nuo 11  val. prasideda mano kelionė po ligoninę: radiologijos skyrius, ginekologijos skyriaus konsultaciniai kabinetai, kur galiu leisti sau tobulinti ultragarsinės diagnostikos subtilybes.. o štai ketvirtadienį nusimato gimdos šalinimo operacija - ketvirta per mano buvimą Ukmergėj..

Sausio pirmoji! Ir staiga šiandien susivokiu, kad baigiau jau du ciklus iš keturių… tik bėda – trečiadienį neatsisveikinau su ginekologais, o ir parašų nesusirinkau.. kažkaip visiem linkėjau gerų Naujųjų ir t.t., vis mintyse planavau sugrįžti po švenčių, o širdyje jau lėkiau namų link… O kur gi aš sugrįšiu, jei nuo pirmadienio manęs jau laukia Vaikų ligų skyrius?!

Bet gal ir gerai – bus dingstis sugrįžti – o ypač, kai norisi sugrįžti :)

Kodėl jau šiandien žinau, kad norėsiu sugrįžti į Ukmergės ligoninės Ginekologijos skyrių? Todėl, kad čia jaučiausi kaip namie… niekas nedarkė mano dvasinio pasaulio :) manau, kad per gruodžio mėnesį spėjau pradėti atgauti tai, ką buvau praradus per ilgus studijų metus – pasitikėjimą savim… man patinka pasitikėti savim :)

Čia turėjau sąlygas dalyvauti skyriaus ir net ligoninės gyvenime, buvau pageidaujamas ir operacinėje, ir per kavos pertraukas… jokių didelių pogrindinių srovių kolektyve, nepaaiškinamos įtampos.

Jei ne akušerija ( apima nėščiųjų stebėjimą, gimdymus) tai labai rimtai galvočiau apie Ginekologo karjerą. Nors dar reiks pagalvoti :) – juk ir baigęs Akušerijos-Ginekologijos rezidentūrą gali specializuotis ginekologijoje, o visus akušerinius momentus gal būtų galima ir ištverti vardan malonaus galutinio tikslo..

Kodėl dar norėsis sugrįžti? Todėl kad jau teko matyti daktarus iš Vaikų ligų skyriaus (Pediatrus)… Nesu aš suvyriškėjusi feministė linguojanti per gyvenimą vyrišku žingsniu ir kelią besiskinanti grubiu keiksmu, TAČIAU… nealpinėju nuo kiekvienos šuniuko ar kačiuko nuotraukos, neglostinėju kiekvieno gatvėje sutikto svetimo vaiko.

Kelios matytos pediatrės kalbėjo Tyliais, ekstra Švelniais balsais.. žodžiai liejosi Lėtai, problemos sprendėsi Klampiai – lyg užstrigę kompaktinės plokštelės sukosi vienu ratu, bijodamos peršokti į kitą griovelį ir judėti pirmyn – priimti sprendimą ir pereiti prie jo realizavimo…

Sunku. Man gali būti sunku. Aš už produktyvų, į rezultatą orientuotą bendravimą, darbą.

Na bet pamatysim, kaip ten bus…

Taigi Ginekologijos skyriuje man patiko. Kokią dar išvada galiu padaryti po mėnesio, praleisto Ukmergėje?

Žinot, Vilniuje išrašai žmogų iš palatos ir pamiršti jį, t.y. tu atsiminsi jo ligą, klausimus, kurie kilo jį gydant, bet tu jo niekada nesutiksi gatvėje, parduotuvėje… O Ukmergėje – kitaip. Jau po pirmų savaičių parduotuvėje, gatvėje sutinku savo matytus pacientus, žinau, kuriai kas ir kaip kraujuoja, kur kokia kiaušidės cista ir t.t. – velniškai keistas jausmas…

Taigi Naujuosius pradėsim Vaikų ligų skyriuje, reguliariais budėjimais priėmimo skyriuje, savanoriškomis valandomis radiologijos skyriuje ir su didelėm viltimis laikas nuo laiko nuo vaikų pabėgti į ginekologines operacijas ;)

Diena prasidėjo kaip visada: gimdyvių vizitacija, arbatos-kavos pertrauka, naujagimių vizitacija… Tik staiga po skyrių pasklinda žinia, kad į priėmimą atvyko Prancūzų pora!!

Prancūzų pora, kurią sudaro lietuviškas vyras ir prancūziška moteris, kalbasi angliškai ir gyvena (ne)legaliai viename iš ‘PoUkmergės’ kaimų…

Kuo ypatinga ši pora? Tuo kad į gimdymo skyrių atvyko su naujagimiu ant rankų, t.y. pasigimdė namie, o dabar kažko nori iš medikų… neturi socialinio draudimo…

Taigi kaip “samaja svetlaja galava našai svamy savrimenasty” (=pati šviesiai mūsų dienų galva), nes galiu susikalbėti Angliškai!, atkeliauju į priėmimą ir Aš.

Pravėrusi duris pamatau tokią tipiška Natūralų porele. Jiems arbatos gėrimas – ilgas ritualas, pusės dienos rimtas darbas; Bendravimas – vertybė; Materialus pasaulis – neegzistuoja ir t.t… mano materialios akys mato tik purvą, nešvarą, skurdą, kvailumą…

Ko jie nori? Kodėl tik dabar atvyko į ligoninę? Jie ‘nespėjo’ atvykti laiku.. todėl gimdė namie… tada labai pavargo, todėl ilsėjosi, miegojo ir į ligoninę atvyko tik įdienojus…

Gimdyvę užkėlus ant ginekologinės kėdės, paaiškėja, kad yra didėlis tarpvietės plyšimas.. pasiūlius suleisti nuskausminamųjų ir užsiūti – atsisakė… mat ji nežino, kas yra Lidokainas, ji nepasitiki LT medikų kompetencija, ji turi teisė rinktis, o mes LT medikai dar nesame tiek subrendę,  kad suprastume, kad žmogus turi teisę rinktis, o jei mes darysime kažką be jos sutikimo – ji paduos ieškinį moralinei žalai kompensuoti… - iškyla klausimas: tai, ko čia atvykote, jei jau žinote savo teises? Ar tai norite mums pademonstruoti, kad jas turite? Jei nieko nenorite – tai ir sėdėkite namie, kraujuokite, pūliuokite ir t.t. Taip, tai natūralu… jūs už natūralumą? Tai puiku – išlieka stipriausi…

Juokingiausia, kad kai moteriai buvo pasiūlyta sužalotą vietą plauti vandeniu ir muilu (daktarė beveik juokais pridūrė: prancūzišku muilu), tai vyras greitai ir užtikrintai patikino, kad jie kaip tik turi namie prancūziško muilo….

Apie tai, kad vaikutis buvo sušalęs, alkanas, visas violetiškai raudonas ir kad tėvai net nelaido prie jo prisiliesti – aš jau patylėsiu…

Tik norėčiau tokių superNatūralų paklausti: kur jų nuoseklumas einant to Natūralumo keliu?

Kur aš matau tą nenuoseklumą? Ogi mama atsisako nuskausminimo, nes nežino, kas tai per vaistas ir iš ko padarytas.. bet ar ji žino, kokiom medžiagom impregnuota jos Humanoje pirkta neperlyjama striukė; iš kokios gumos pagaminta gumytė, kuria surišta vyresnės dukrytės kasytė? Kodėl jie į ligoninę atvažiavo wolsvagen passat’u, o ne arkliu – matyt, benzino sudėti jie išmano puikiai…

Tad jei jau norite grįžti į gamtą – tai grįžkite, nestabdysiu… gimdykite vaikus, kraukite juos ant pečiaus, jei iš 9 išgyvens 2 – džiaukitės ir gimdykite naujus… Žinau ir gerbiu jūsų teisę rinktis, bet tada nelakstykite į ligoninę ir nekartokite: NE, ne, ne, nes turite teisę sakyti ‘ne’… o gal jums tik trūksta dėmesio?

Su žodžiais:

– Jūs kelintų metų rezidentė?

– Šiaip jau, aš penkerius metus dirbu daktare…

– Mmm…jau daktarė… - aš atsisveikinau su internatūra Vilniaus universiteto bazėse.

Ir su žodžiais:

– Oho! Toli eisi. Nuo šiol gali kreiptis į mane – ‘Tu’.

– Vedėjau, atsargiai, nelįskit prie jos, nes su ja visą naktį nemiegosite.. – savo medicininę praktiką pratęsiau Ukmergėje.

O jei išsamiau… :)

Pasibaigus terapijos ciklui Nefrologijos skyriuje Antakalnyje, prasidėjo Akušerijos-Ginekologijos ciklas. Praktiką pradžioje atlikau Šeškinės poliklinikoje, vėliau tęsiau Santariškių klinikų Ginekologijos skyriuje. Apie atmosferą kolektyve gal geriau patylėsiu… Nesuprantu kaip tokioje neigiamoje erdvėje galima mokytis, norėti judėti pirmyn, tobulėti, kažko siekti…

Vieną rytą turėjau garbės stebėti eilinę kiaušidės cistos bei gimdos polipo pašalinimo operaciją. Operavo dvi daktarės, kurios nuolat diskutavo: kur kokį trokarą durti, kaip ką daryti… Operavimo technika, mano akimis, taip pat buvo pakankamai grubi, o dar įvertinus tą punktą, kad sėkmingai operacija buvo užbaigta tik atėjus dar vienai daktarei, padariau išvadą, kad abi pirmosios operavusiosios bus rezidentės (t.y. ginekologijos specialybę pasirinkę gydytojai).

Todėl po operacijos ir pasidomėjau, kelintų metų rezidentė (ginekologijos rezidentūra trunka ketverius metus) yra viena iš gydytojų, o ji man į tai YPATINGA intonacija teatsakė, kad ji jau penkerius metus dirba kaip gydytoja…

Mano mintyse buvo du galimi atsakymo variantai: ,,bet jūs taip jaunai atrodote” – tačiau nesugebėjau įvertinti, kokia tos nenusėjamos asmenybės, visada kalbančios vos besitvardančiu, įsiutusiu balsu, gali būti reakcija į tokį gana familiarų mano pastebėjimą-komplimentą… todėl pasirinkau antrąjį: “mmm…jau daktarė…” – ir pokalbis, mano laimei, užsibaigė…

Mintyse tik toptelėjo, kad keturi rezidentūros metai plius penki gydytojo darbo metai – yra 9!!! praktikos metai, po kurių ši specialistė vos valdo trokarus, suplėšo visas lukštenamas cistas laparoskopinės operacijos metu, niekaip nepajunta kokia jėga spausti koaguliatorių, kad jis nupjautų polipą histeroskopinės operacijos metu… - puikūs rezultatai!

Tampa akivaizdu, kad tokiu atveju iš interno greičiausiai tikimasi tik to, kad gražiai stovėčiau ir tylėčiau operacinėje… O tas faktas: kad aš netgi sugebėdavau įjungti ir išjungti operacinę lempą!; pamokyti, kad norint matyti normalų operacijos vaizdą ekrane, reikia laikas nuo laiko ištraukti trokarą su kamera ir nuvalyti pilvo ertmėje aprasojusį objektyvą – yra netgi gal kiek įžūlu…

Supratau, kad ilgai taip netemsiu…

Tad viena dieną kiek pabėgiojau po Universitetą su dokumentais – ir štai aš jau Ukmergės ligoninėje, Akušerijos-Ginekologijos skyriuje :)

Čia dienos metu dirba keturi daktarai: Vedėjas :), Akušerė-Ginekologė (pagrinde atsako už gimdyves, stebi jas po gimdymo), Ginekologė (pagrindinė skyriaus chirurgė), Neonatologė (atsako už naujagimius).

Su visais jais stengiuosi suspėti ir suspėju :) Nuo gimdyvių ir naujagimių kas rytinio patikrinimo iki vaginalinių tyrimų, iki realaus ir produktyvaus dalyvavimo gimdyme, iki operacinės su pilnaverčiu asistavimu jos metu ir siūlų rišimo technikos tobulinimu…

Tikiuosi iki vasaros suspėsiu atsikratyti to Visiško Debilo Rolės, kuri tiesiog įauga studijų metais bei galutinai įsigeria į kūną internatūros mėnesiais…

Ukmergės ligoninėje aš studentas, bet ir žmogus ;)

..taigi jau kelintą savaitę šėlstu poliklinikoje… žinoma, šėlsmu tai pavadinti labai sudėtinga :) taigi kitaip sakant – sėdžiu..

mano supratimu iš paskirtų trijų terapijos ciklo mėnesių vienas mėnuo skirtas poliklinikai yra, tikrai, per daug!! Aš jau viską pamačiau, aš jau viską padariau: ir ką reikėjo (nors jokios programos kažkodėl nėra), ir ką pati sugalvojau…

jau prisisėdėjau ir į pacientus prisižiūrėjau, daugybę baltų vokelių ‘pražiopsojau’, farmacinių reklamų prisiklausiau, daktarės greito rašymo įgūdžiais prisigrožėjau, netgi procedūriniame buvau ir netgi pati kai ką, ką šiaip jau daro slaugytojos – pridariau…nes gi nėra, ką veikti!!!

žinoma, aš galiu bandyti veikti, betgi tada man pacientui reikia bent jau pusvalandžio, nes aš jų net nepažįstu vardais bei su visais genealoginiais medžiais, darbų keitimo chronologijomis, kaip kad mano daktarė.. taigi kol apklausiu, kol visą ligos eigą išsiaiškinsiu, kol apsižiūrėsiu, apsičiuopsiu, išsiklausysiu visus garselius plaučiuose… tai tikrai užtruktų..

o ir daktarė tuomet liktų be tų vokelių… todėl man lieka sėdėjimas protingu veidu ir kai kada iš dangaus nukrintanti proga, ką nors nuveikti su pacientu; arba tiesiog pabėgti į slaugytojų valdomą procedūrinį kabinetą…

mano supratimu dviejų savaičių visai šiai veiklai – per akis!! Todėl šį rytą nubudusi, ką aš padariau?… likau namie… pažindinausi su pavasarinio egzamino programa, rinkausi medžiagą kitos savaitės pranešimui, rengiausi konferencijai, į kurią jau rytoj pajudu…

keista, tačiau net ir sulaukusi vakaro nesijaučiu nusikalus ir pavargus, kaip kad būna grįžus iš poliklinikos po ilgų nieko prasmingo neveikimo valandų…

Taigi grįžau po visų konferencijų ir toliau tęsiu savo internatūrinę mediko praktiką..

Išvykau iš nefrologijos (inkstų ligų) skyriaus Antakalnio ligoninėje, o grįžau į šeimos daktaro kabinetą Antakalnio polikliniką…

Kas naujo? Porinėmis dienomis ‘dirbu’ rytais, neporinėmis – po pietų…

Ką dirbu? Mano darbas susiveda į sėdėjimą.. idiotiškai skamba, bet taip ir yra… romantiška ;)

Mano daktarė visus pacientus pažįsta, mintinai pamena visus jų gyvenimo vingius ir biografinius niuansus… dar pacientui neatėjus, ji jau žino, ko jis norės, kokios jo bėdos…  o aš apie problemą ar ligą turiu susidaryti nuominę tik iš kelių sakinių…

Retsykiais aš parenku anamnezę (paklausinėju pacieną), kartais apžiūriu, beveik visada mielai matuoju kraujospūdį su tokiu superiniu-nuolat atsiklijuojančiu kraujospūdžio aparatu… kartais įrašau visus radinius į ligos istoriją… o savo antspauduką per visą savaitę panaudojau gal tik kelis syk.. – ligoninėje aš juo kaukšėdavau kas porą minučių…

Čia fantastiškai greitas darbo tempas… o kada man vadovėlį atsiversti? kada pasigilinti? kada pasitikrinti… Šeimos daktaras net normalių tyrimų paskirti negali – tai leidžiama tik specialistams…

Aišku, kai kas ir nepakito :) pagyvenę moteriškės ir toliau nepatikliai žvelgia į mane… diedukai ir toliau mielai šypsosi ir visada pasiruošę viską parodyti ir papasakoti, ko tik bepaklausčiau ;)

Gyvenam ;)

o gaila! bet tokia realybė…

šiąnakt per budėjimą, nors ligoniai važiavo vienas po kito - viso 12 buvo paguldyta - ir nebuvo kada miegoti, turėjau proga stebėti ir pastebėti vis naujus Ligoninės gyvenimo ypatumus..

atėjus apžiūrėti kardiologinio skyriaus ligonių (keista, kad nefrologas turi budėti ir inkstų ligų, ir širdies ligų, ir vidaus ligų skyriuose!!! – bet ne aš tokią tvarką sugalvojau J) – pamačiau, kad vienas daktaras įrašus į ligos istoriją daro kompiuteriu. Vadinasi: jis turi kompiuterinį paciento ligos istorijos variantą, jam nereikia 100 kartų visko perrašinėti, užtenka tik naudotis copy-paste funkcija, nes, tikrai, mediciniuose dokumentuose ta pati informacija būna kartojama kelis kartus – taigi kiek laiko jis sutaupo ir t.t.

šiandien entuziastingai sušukau – o kodėl mūsų skyriuje nesinaudojama tokia galimybe? Greit supratau, kad tą ‘išsišokusį’ daktarą supranta tik jis pats ir aš – jis visos ligoninės ‘pažiba’… tad liko tik kukliai patylėti…

žinoma, žmonėms, kurie niekada nedirbo kompiuteriu, kuriems tai yra kančia, o pats įrenginys kelia siaubą – meilės darbui tokia naujovė nepadidintų.. taigi pirmiausia reiktų didelių investicijų, mokant kolektyvą naudotis kompiuterinėmis ligos istorijomis ir t.t.

kita problema pačių kompiuterių stoka: mūsų skyriuje yra net 3!  kompiuteriai, iš kurių vienas vedėjos kabinete, venas vyriausios slaugytojos-administratorės ir vienas stovi gydytojų kambaryje. Čia juo naudojasi visos seselės (spausdina kraujo ir kitu tyrimų atsakymus) ir 6 gydytojai ir 2 internai… taigi prieiti prie jo ne visada pavyksta išsyk, kai užsinori..

tad važiuodama namo džiaugiausi nors tuo, kad kai kuriuos laboratorinius tyrimus jau gali pasižiūrėti kompiuteryje ir pacientui paskutines naujienas apie jo sveikatą gali pasakyti anksčiau, nei jie būna pateikti popieriniame variante ir įsegti į ligos istoriją… tiesa, Santariškėse jau ir rentgeno, ultragarso ir daugelio kitų specialistų išvados bei nuotraukos yra prieinamos daktarui per kompiuterį – tuo tarpu Antakalnyje vis dar tenka šifruoti įmantrius ranka darytus įrašus…

tad nors man niekas ir neleis daryti spausdintinių įrašų mano pacientų ligos istorijose – bet lėtai-teigiamos tendencijos šioje srityje stebimos J ir tai džiugina ;)

Nežinau ar medicinos studijos pakeičia žmogų, ar mediciną renkasi kitokie žmonės… tačiau neretai mūsų negąsdina dalykai, kurie turėtų; mes juos kitaip priimame, kitaip vertiname… ypač tai sustiprėja peržengus ligoninės slenksti, kai patenki tarp ligoninės sienų, savo kolegų-savųjų…

kodėl taip kalbu?

o gi ana dieną gavau mirusios pacientės ligos istoriją - reikėjo surašyti Epikrizę (tokia suvestinė su diagnoze, visais tyrimais, pagrindimais ir t.t.). Mirusioji nebuvo mano pacientė ir net nebuvau jos mačiusi - gal todėl žmogaus mirties faktas vienoje iš mano skyriaus palatų man nekėlė jokių emocijų..

tvarkydama jos ligos istoriją radau EKG (toks languotas popieriukas, kur nubraižytos kelios vingiuotos linijos, kurios rodo kaip susitraukinėja širdis - elektrokardiograma).. Radau net kelias EKG, viena jų buvo daryta pacientės nesėkmingos reanimacijos metu, t.y. vietoje normaliu vadinamu 'danteliu' šioje elektrokardiogramoje visos linijos buvo tik - tiesios linijos - bylojančios, kad širdis stovi….

žinot, kokia buvo pirma mano mintis? “Norėčiau gauti tokia EKG per egzaminą! tikrai nesuklysčiau analizuodama..” žiauru? savo mintį garsiai pasidalinau su aplinkui sėdėjusiais vyresniais kolegomis, gydytojais - nustebsite: jiems kaip ir man toks noras pasirodė šmaikštus…

…nemanau, kad namie papasakojusi tokį šaunų nuotykį, būčiau mamos sutikta klegančiu juoku..

va taip ir gyvenam ;)

štai jau keturios valandos, kaip budžiu savo Nefrologijos skyriuje.. Visus pacientus, kuriuos reikėjo - jau apžiūrėjau, viską į ligos istorijas surašiau. Beliko laukti - gal kas atvyks - norėčiau, kad ši naktis būtų rami, žinoma ;)

… miego velniškai norisi ;) aš įpratusi 23.00 jau miegoti..

eisiu dar pavalgysiu naktipiečius.. tada apeisiu skyrių.. ir jau tada taikysiu į tokią sofutę, kurią dar dieną nusižiūrėjau :)

…šiaip nuobodu…;( o ir baisu, kad kiekvieną minutę gali atvažiuoti koks super sunkus pacientas, kad net nežinosiu nuo kurio galo pradėti - oi, einu valgyti :)

hmmm… korupcija medicinoje.. esu ir pacientas, esu ir gydytojas - taigi ir vienoje, ir kitoje barikado puseje..