Miglės daktarėjimas

Liepos 26 d. - Rugpjūčio 1 d. 2009 m.

Dar ankstyvas rytas, o aš jau traukiny Bavarijos link, o tiksliau - pakeliui į Bad Neustadt an der Saale - va čia tai miesto pavadinimas :)

Na ja… koks pavadinimas, toks ir miestas… Iš esmės visas miestukas telpa ant vieno kalno, o ant kito - aukštesnio, nuosavų namukų ir sanatorijų apsupty paskendusi Ligoninė…

Ligoninė verta dėmesio - tiesiog atskira sala, atskira respublika. Viską dengia stiklinių (permatomų plastikinių) kupolų kompozicija. Čia vietos randa ir upelis, ir mažas parkelis; kavinės, svečių namai, automobilių parkuotės, baseinas ir, žinoma, keli ligoninės korpusai, yra net malūnsparnio nusileidimo aikštelė…

Aš sužavėta… gerą pusvalandį kiurksojau savo butuko balkone ir gerėjausi bendru vaizdu.. Faktas, kad ir butas ir maitinimas man nemokamas - irgi nuteikia maloniai :)

Dar spėjau aplankuti netoli esančią gynybinę sieną/ ar pilį…

Su mintim - gal Jena ir nėra man skirta? - nuėjau miegoti…

Liepos 25 d., 2009 m.

Kėliausi be jokio žadintuvo - mėgaujuosi ramiu šeštadienio rytu, širdies gilumoje jaukiai džiaugiuosi dėl pergalingo penktadienio ;)

Šiandien turiu visą dieną tik sau ir Jena’i…

Reikia išsirinkti, kur norėčiau gyventi ateity.. Kad Jenos miegamieji rajonai man nejaukūs - buvo aišku jau vakar… Tad visą pusdienį intensyviai bandžiau atrasti save senamiesčio gatvelėse - kažkaip nelabai sekėsi. Keistas miestas, kažkuo primena gimtosios LT gyvenvietes. Ypač liūdina tarybinių laikų statinių liekanos, kurios panašu, kad niekada ir nevirs tais pastatais, kurie puikavosi architektų brėžiniuose…

Kažkoks keistai provokuojantis jaunimas.. kas antras - metalistas.. kuo juos taip skriaudžia šis pasaulis?

Labai daug vaisių ir kosmetikos parduotuvių, o SPARĄ radau tik vieną ir tai buvo vienintelė mano rasta maisto parduotuvė!

… leidžiantis saulei - Jenoje gyventi galima ;)

Liepos 24 d. 2009 m.

Šiandien manęs laukė net du motyvaciniai pokalbiai Jenos Universitetinės ligoninės Radiologijos skyriuje. Vienas profesorius atstovavo visam Radiologijos skyriui, kitas - jame esančiam Neuroradiologijos padaliniui.

Blokinių devynaukščių ar n-aukščių gyvenamųjų namų apsupty modernių architektūrinių sprendimų ligoninė atrodė įdomiai :) Tos stiklinės sienos, kolidoriai, visas parkas iki paties pastato nelabai derinosi su kitais aplinkos statinais. Tačiau peržengęs ligoninės slenkstį, lengvai pamiršti, kas buvo lauke…ir netrukus matai save jau su baltu chalatu lakstantį šiais tviskančiais kolidoriais, liftais, balkonais…

Gražu, žavu.., bet man reikia susirasti konkretų kabinetą, o liko vos/net 30 minučių. Schemų daug ir pakankamai aiškių, bet gaila, kad jos pasibaigia būtent ten, kur jų jau pradeda reikėti… mano pasiklaidžiojimai užtruko.. bet suradau. Be 10 min. iki pokalbio aš jau buvau reikiamoje vietoje :)

Profesoriaus sekretorijate sutikau pasišveitųsi berniuką ir nusprendžiau, kad jis bus kokios nors farmacinės kompanijos atstovas…tačiau kuo ilgiau sėdėjau, tuo labiau ėmiau tuo abejoti - gal tai mano konkurentas?…

Dešimtą valandą numatytas pokalbis vėlavo, nes profesorius vis kalbejo telefonu… Vokietijoje vėluojama?!!!! Jau pusę vienuolikos, o aš dar laukiu. Žinoma, sėdėčiau sau labai ramiai, bet man 12 val. jau kitas susitikimas suplanuotas…

…Pagaliau mane ir ta ‘farmacinį‘ berniuką - mano konkurentą, o gal būsimą kolegą  - pakvietė užeiti. Pradžioje pasikalbėjome visi, vėliau po vieną… Aišku pirmas mūsų klausimas buvo, kiek vietų yra, jei jau į pokalbį pakvietė mus abu - atsakymas buvo malonus ir teikiantis vilčių bei mažinantis mūdviejų konkurentiškumą..

Viskas praėjo smagiai ir netgi pati save nustebinau savo vokiečių kalba, kurios po mokyklos baigimo jau kokius gerus 6 metus tai niekur ir nevartojau…

Kas nepatiko? Ogi pokalbio gale buvo pasakyta, kad aš vietą gavau!, bet dabar turiu dar susipažinti ir pakalbėti su kitais Radiologijos skyriaus padaliniu vadais (neuroradio, vaiku radio, intervencinė,…), kurių nuomonė Profesoriui irgi įdomi… Paklausus ar šie žmonės žino apie tokių pokalbių egzistavimą šiandien, ar jie informuoti ir laikai su jais jau suderinti - paaiškėjo, kad NE!!!! Dabar tiek aš, tiek tas vokietukas turim skambinėtis, tartis dėl susitikimų ir t.t.

Pas sekretorę susižinojau visų tų gydytojų pavardes, telefonus…lyg ir gerai.. bet kažkaip atsitiktinai paklausiau, kada jiems atostogos… ir ką jus galvojat? Ne atostogose buvo tik tas vienintelis, su kuriuo aš jau ir taip turėjau pokalbį Neuroradiologijos skyriuje…..

Tas vokiškas berniukas gal ir gali visą vasarą laukti, iki visi jie grįš iš atostogų, tuo tarpu aš visai nenusiteikusi gerą mėnesį trintis Jenoje, tuo labiau, kad pas mane jau suplanuota viskas iki rugpjūčio vidurio…

Tad nusprendžiau, jei pavyks darbinsiuos Neuroradiologijos skyriuje, nes dabartinio Motyvacinio pokalbio organizavimas man paliko nemalonų įspūdį… Kažkokios intrigos nuo pirmos dienos…

Antras pokalbis buvo daug našesnis ir sėkmingesnis nei pirmasis - 100% turėjau rezidentūros vietą Jenos Neuroradiologijos skyriuje… Man taip pat buvo paaiškinta, kodėl taip keistai susitikimą organizavo Radiologijos vadas.. Pasirodo prieš kelias dienas buvo suteikta padalinių vadams kažkokia didesnė balso teisė, kuri šiam labai nepatiko - tai tokiu būdu jis jau tą nepasitenkinimą ir demonstravo….

Galutinai nusprendžiau, kad niekur daugiau neisiu ir su jokiais kitų padalinių vadais nesusitiksiu… Pasirinkau Neuroradio..

Važiuodama į hostelį, galvojau, kad gal ir nebeverta tęsti kelionės per Vokietiją, jau juk turiu vietą Universitetinėje ligoninėje…vargu ar begausiu geresnį pasiūlymą…

Pagal planą sekmadienį turėjau judėti Bavarijos link, kur buvau susitarus dėl savaitės praktikos ligoninėje… bet taip norėjosi pirktis bilietą į Vilnių ir ten jau švesti savo pergalę…

Kadangi Jenoje admininstratorė, kuri turėjo tvarkyti mano įdarbinimo reikalus, atostogavo iki rugpjūčio pirmos - tai nusprendžiau vis dėlto vykti į Bavariją.. Juk savaitė vokiškai kalbančių žmonių aplinkoje turėjo būti man naudinga.

Jena - mano! - su šia mintim ir užmigau :)

Liepos 22- 23 d., 2009 m.

Kelionė į Berlyną prasidėjo pusantros valandos autobuso vėlavimu… siaubingu degančios gumos ir papildomų aromatų kvapu kažkur už Varšuvos gilią naktį ir gerą pusvalandį trukusiu vairuotojų bėgiojimu aplink autobusą - t.y. savarankišku nagingų vyrų autobuso remontu…

Berlyną išvydau dviem valandom vėliau nei turėjau.

Po nakties autobuse - mąstymas toks sulėtėjęs.. Kūnas be rytinio dušo toks suvaržytas..

Pirma puiki naujiena - S-Bahn’as remontuojamas, o man reikia į Hauptbanhof ir iš jos į Jeną…

Susiradau..

bilietas kišenėje.. trys minutės iki traukinio išvažiavimo, o aš dar prie kasos aiškinuosi kaip greičiau nubėgti prie reikiamo perono.. Mano tikslas Antras kelias… Tačiau sėdimai pramiegota naktis atima iš proto jo gebėjimą kritiškai mąstyti, kritiškai tikrinti smegenų generuojamas mintis ir išmetamus sprendimus…

Rezultatas: aš prie Trečio kelio, bet giliai tikiu, kad prie Antro. Aiškiai suprantu, kad tablo esanti informacija 100% prieštarauja tai, kuri turėtų būti pagal mano bilietą, bet iš paskutiniųjų bandau ją sutapatinti su ta, kurią norėčiau-turėčiau matyti….

Nežinau, kas įvyko, gal smegenys perkaito nuo pernelyg didelio prieštaravimų skaičiaus, kai aš staiga apsisukau ir pamačiau už manęs kitam kely stovintį traukinį… Stebuklingai mano galvoje nušvito mintis, kad tai ir yra mano traukinys, kad čia juk ir yra mano Antras kelias…

Skambant perspėjimo signalui, kad durys užsidaro, aš tiesiog per fuksą įšokau į vagoną…ir šiuo nuostabiu būdu sutaupiau 60 eurų, kuriuos bučiau sumokėjus už naują bilietą…

JENA

Mano nauji akinančiu baltumu ir auksu spinduliuojantys adidas sportinio tipo bateliai, naujumu braškantys džinsai, sniego baltumo paauksuotu krašteliu palaidinė, dar neapspardytas lagaminas - beviltiškai nesiderino su miestu, su praeiviais… kažkoks remontas, tvoros… seni ir jau dešimtmečiais pamiršti pastatai, kurių jau niekas niekada ir neužbaigs statyti… gan slogiai pasitiko mane Jena…

Kelias į hostelį - kažkokia mįslė. Jei ne mano atsispausdintas žemėlapis iš googlo, tai niekada ir nebūčiau jo suradus… jokių rodyklių, jokių nuorodų.. tik ant pastato durų parašyta, kad hostelis trečiam aukšte… nežinau pagal kokius mistinius ženklus turėtų žmogus susirasti savo rezervuotą kambarį - man tai išliko paslaptis… kažkokia Akcija -Reklamai Ne…

Hostelio kambarys.. Dušas… Išlendu į miestą susirasti kažko geriamo ir google rastos tramvajaus stotelės, iš kurios ryt turėčiau pajudėti ligoninės link, kur manęs laukia net du motyvaciniai pokalbiai dėl Rezidentūros…

Istorija kartojasi - man reikalinga tramvajaus linija remontuojama… apeinu kelis biurus ir rezultate susirandu autobusą, kuris remonto metu vežą į mano tikslą-ligoninę…

Užmiegu klausydama kaip kažkokie vokietukai šėlsta už mano kambario durų…

Birželio 22-30 d., 2009 m.

Įstojau… ketveri metai jau suplanuoti…

Birželio 16 d., 2009 m.

Per internatūros metus turėjau parašyti straipsnį, kuris vainikuotu šešerių metų studijas, išmokti švedų kalbą, visus konspektus perkelti į elektroninį formatą ir palikti juos ateities kartoms…

… kelis sykius perskaičius internatūros baigiamojo egzamino klausimus, tačiau kai kuriuos tik vieną kartą - dėl tam tikrų klausimo ypatybių :) … perskaičiau turbut viską apie ruzidentūra ne LT….

sėdžiu Santariškių didžiojoje auditorijoje…

bilietų traukimas… geri klausimai pakliuvo…

…internatūra baigta!

Poryt budėjimas Ukmergės ligoninės priėmimo skyriuje…

“MOTYVACINIS LAIŠKAS

STOJANT RADIOLOGIJOS REZIDENTŪROS STUDIJŲ PROGRAMĄ

Nors Stetofonendoskopas yra vienas iš gydytojo simbolių - drąsiai atsisakau jo, nes man “geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti”. Todėl savo profesinę ateitį sieju su Radiologija.”

…Taip, įstojau į  - RADIOLOGIJĄ!!! :)

taip realizavosi mano ilgos svajones, radiologines praktikos ir t.t.

Radiologija - tai medicinos sritis, kurioje nėra kalnų medikamentų, auskultacijų, perkusijų, apčiuopų ir t.t. kai kas sako, kad tai ne medicina - naaaa?, bet man tai nerūpi - nes man reikia ir reikėjo tik jos - Radiologijos…

myliu ja ;)

Ukmergės ligoninėje Chirurgijos skyrius yra tas skyrius, apie kurį kolegos gydytojai kalba: Chirurgai nesiguldo jokių nors kiek nechirurginių pacientų, jie pasikėlę ir t.t.;

Internai kalba: per dienas rašai tik mėnesių senumo ligos istorijas, nekviečia į operacinę ir t.t. Visi linkėjo kuo greičiau pravaryti chirurginį mėnesį ir tada jau pakelta galva lėkti į traumatologinį….

O man čia patiko :) - gal aš nenormali?

Ėjau į beveik visas operacijas; žinojau, kokia operacija ir kada bus; o kai kada net sulaukdavau asmeninio pakvietimo, kad tik nepražiopsočiau užsiėmusi kita veikla… mane kvietė į operacinę, nors kartais ir tekdavo išeiti nesulaukus pabaigos - taip sakant ant alpimo ribos…

Žinoma, buvo ir istorijų - bet proto ribose - manau svarbiausia neįsijausti į aukos vaidmenį bei labai pageidautina - galvoti, kaip popierinį darbą paverti greičiau atliekamu… aš, žinoma, sugalvojau - nieko naujo - bet tikiuosi, kad greitoje ateity bus pasinaudota nors vienu iš būdų…

Taigi Chirurginiame man patiko. Man patiko netgi Siaubingasis chirurginio Vedėjas. Mano supratimu jis - fantastiškas. Ir mano manymu reikia tik stebėti ir stebėti tą žmogų ir tik mokytis ir mokytis iš jo… Taip, gal visuomenės požiūriu jis ir turi kažkokių neigiamų būdo bruožų, bet galbūt būtent tų bruožų dėka jis - toks jaunas būdamas - jau yra Skyriaus vedėjas?.. panašu, kad to niekas neįvertina. Taip, gal jis kartais pasako tiesiai į akis tai, ko nesinori girdėti - bet to dėka jo skyrius diktuoja sąlygas visai ligoninei, jo skyriaus darbuotojai gali ramiai gyventi ir nereikia drebėti dėl kažkokių teisiškų nesklandumu… Tik stebėti - ir mokytis…

Jis mane išmokė siūti… Per pirmus dūrius rankos drebėjo kaip pas užkietėjusią alkoholikę, kuri ryte nepadarė savo dozės… nugarą išpylė šaltas prakaitas, nutirpo rankos, kai po poros operacijų - vedėjas man pradėjus siūti atsisveikinęs išėjo iš operacinės… Po pirmų kartų išeidavau nusikalus, kaip ilgiausią griovį iškasus. Ir žinote, kas dar velniškai veža? - ta euforija, kurią jauti išėjęs iš operacinės.. aš ją vadinu - savijauta, ‘kaip po gero sekso’… ir tam vystosi priklausomybė ;)

Gydytojų vonioje tik dušas ir Pisuaras – suprask – patekai į chirurginį skyrią.. :) viso šeši chirurgai ir aš.. startas buvo įdomus. Bet dabar jau Antras mėnuo Chirurginiame skyriuje!  - ir čia man patinka :)

Kas naujo? Kai išeini iš operacinės veidą puošia plati šypsena ir ji neišnyksta iki vakaro, o visas kūnas pulsuoja pakilumo ritmu, lyg po produktyvaus pasimatymo…

Kas gąsdina? Tai euforijai pasiekti kiekvieną sykį reikia vis didesnių veiksnių operacinėje – visa laimė, kad kol kas tos veiklos vis daugėja… bet juk tai laikina

Kas yra Greitoji Medicinos Pagalba (GMP)? – sakykim tai automobiliukas, kurį ūmai pablogėjus sveikatai išsikvieti ir važiuoji į ligoninę tolimesniam gydymui ir ištyrimui…

Kas yra Ligoninės Priėmimo Skyrius – vieta, kur suvažiuoja visos GMP ir atveža ūmius pacientus. Priėmimo daktaras visus apžiūri, skirsto po skyrius, suteikia reikalingą pirminę pagalbą, jei tai leidžia jo kompetencija…

Klausimas pacientei, atvykusiai į Priėmimo skyrių su GMP:

-         kuo skundžiatės?

-         …kosiu…

-         Kada prasidėjo kosulys?

-         …prieš savaitę….. – ką čia ir be komentuoti. Pacientė ‘ūmiai’ kosi savaitę… Dėl to reikia kviesti GMP? Atvažiuot į ligoninę 23 val. vakaro? Ar neužtektų sulaukti ryto ir nueiti pas šeimos daktarą?

Tačiau pacientė jau su visa tašele rūbelių, kaip sakant pilnai susikomplektavus ilgai hospitalizacijai… ir nei kiek nesupyktų, jei šio atkaklaus kosulio gydymas užtruktų iki pavasario. Juk beveik akivaizdu, kad atsakymas į klausimą: ,, kuo skundžiatės?” – turėtų būti: ,, atėjo žiema, šalta, malkų nebeturiu”… Skyriuje yra vietų, daktarė nenori konflikto, todėl pacientė iškeliauja į vidaus ligų skyrių…

Kitas pvz.:

-         kuo skundžiatės?

-         Skauda širdį…

-         Ar skausmas kur nors plinta?

-         Dar skauda ranką ir petį… - galvoji, kad gal koks miokardo infarktas, toliau klausi:

-         Kada pradėjo skaudėti?

-         Užvakar ir vakar jau skaudėjo… - ? pažiūri į normalią EKG, paspaudi krūtinės ląstą širdies plote:

-         Skauda?

-         Skauda… - taigi, o neturėtų :) štai ir 15.30 atvažiavęs ‘ūmus’ trijų dienų širdies skausmas pasibaigia neuropatija. Tikslas atsigulti į ligoninę taip pat – pasiektas.

Kodėl žmonės nori į ligoninę – aišku. Kodėl jie stengiasi pavėluoti pas šeimos daktarą (kiek supratau Ukmergės poliklinika dirba iki 14.00) – irgi aišku. Kodėl man pikta, kad eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai, gaištamas laikas, rimti ligoniai laiku nesulaukia pagalbos – irgi aišku.. nes dar jauna, neturiu patirties, noriu tvarkos ir visuotinio sąmoningumo. Kodėl neretai be didesnio reikalo pacientai paguldomi į ligoninę – taipogi aišku – mano kolegos, jau patyrę, daug matę, dažnai nukentėję, nenori atsakomybės, nenori konfliktų…

Kažkokia ‘ūmi’ depresija…